Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

KAFe INTERVIU

Kazuyo Sejima + Ryue Nishizawa  (SANAA) : „Gyvybės objektui suteikia žmonės“ 

Specialus interviu Kauno architektūros festivaliui.

 

 

Kazuyo Sejima ir Ryue Nishizawa (SANAA) yra viena žinomiausių pasaulyje architektūros studijų, jie yra daugelio tarptautinių konkursų laimėtojai, prestižinės Prickerio premijos (Pritzker Prize) laureatai.  Ryue Nishizawa dalyvauja Kauno architektūros festivalio programoje  "Rytai - Rytai 4" su pranešimu, kurį padarys Žalgirio arenos Gala amfiteatre rugsėjo 27 d. 17 val.

 

Architektūra Jums nėra tik pastatas, tai – tam tikra atmosfera. Kaip ją kuriate?

 

„Atmosfera“ nėra pastovi: ji reaguoja į permainingus veiksnius, kurie keičiasi kiekvieną dieną. Būdami gamtoje mes tai jaučiame. Šviesa, medžiai, gėlės ar net temperatūra – visi šie dalykai formuoja atmosferą. Taip mes ją suvokiame ir tokią bandome kurti savo pastatuose.

 

Paprastai architektūra, kaip tam tikras architekto surežisuotas scenarijus, nulemia žmonių veiklą ir emocijas. SANAA kuriama architektūra pasižymi aiškia forma, tačiau savo funkcija yra universali, atvira įvairiai veiklai. Ar tai provokacija? O gal socialinis eksperimentas?

 

Senesniais istoriniais laikmečiais architektūra nebuvo griežtai apibrėžta. Ji sekdavo žmogų: tradicinės pastatų tipologijos atitikdavo tuometinius žmonių elgesio, gyvenimo būdo įpročius, o ne kurdavo tam tikras taisykles, kuriomis reikėtų neišvengiamai sekti. Neformalus požiūris į pastatus ir erdves, kai jie tampa daugiafunkciniais (pavyzdžiui, galima dirbti kompiuteriu parke arba su draugais pietauti banko terasoje), matyti ir šiandien. Mus tokia koncepcija traukia, nes taip žmonės erdvei suteikia savitą charakterį ir ją „prisijaukina“ sau.

 

Nepertraukiami ryšiai tarp erdvių, jų lygiavertiškumas, atvirumas, lankstumas, pritaikomumas įvairiems scenarijams – ryškūs Jūsų projektuojamų pastatų bruožai. Ar miestui – sudėtingai struktūrai, kurioje grumiasi įvairūs interesai ir požiūriai – šie principai taip pat gali būti taikomi? Koks yra patrauklaus, visuomeniškumo ir bendravimo dvasią kuriančio, miesto receptas?

 

Atvirumo ir lankstumo kriterijai miestui yra tokie būdingi, kad mes juos priimame kaip savaime suprantamus. Miestas yra nuolat kintanti terpė: rytoj jis jau nebebus toks, kaip šiandien. Šį nepastovumo įspūdį mes stengiamės kurti savo objektuose. Geras pastatas turi daug miesto bruožų, o patrauklus miestas yra tarsi nepertraukiamas kraštovaizdis, o ne atskirų daiktų kolekcija.

 

2010 metais K. Sejimos kuruotos Venecijos architektūros bienalės pagrindinė tema buvo „Žmonės susitinka architektūroje“. Čia dalyviai ir lankytojai buvo kviečiami atrasti, patirti ir interpretuoti architektūrą. Ar norint sukurti patogų, patrauklų pastatą ar erdvę dialogas su žmogumi, miesto bendruomene projektavimo metu yra būtinas? Galbūt architektas turi kurti vienumoje ir nustebinti iki šiol nematytomis idėjomis?

 

Dažniausiai pastatas atspindi kliento ir architekto asmenybes. Projektuodamas architektas pirmiausiai išsiaiškina, kaip pastatas turi veikti ir tik tuomet idėjos įgauna formą. Kartais mūsų studijoje gimsta tokios interpretacijos, kokių klientas net nebuvo įsivaizdavęs.

Bendradarbiavimas su klientu skiriasi priklausomai nuo to, ar projektas yra rengiamas architektūros konkursui, ar skirtas konkrečiam žmogui. Konkurso metu užsakovams pateikiamos visiškai suformuotos idėjos ir objekto dizainas, iš kurių reikia išsirinkti tinkamiausią. Tuo tarpu, kai klientas ateina tiesiai į mūsų studiją  su konkrečiu prašymu, mes kartu diskutuojame ir aptariame skirtingas dizaino idėjas. Toks eksperimentavimas kartais baigiasi netikėtomis reakcijomis, iš kurių išsivysto naujos mintys.

 

K. Sejimos projektas „Namai visiems“, pristatytas praėjusių metų Venecijos architektūros bienalėje, perteikė kintantį architektūros vaidmenį. Architektūros misija – ne kurti įspūdingus pastatus–ženklus, o prisidėti prie tokių aplinkos, socialinių ar ekonominių problemų sprendimo kaip stichinės nelaimės, socialinė atskirtis, benamystė, netinkamos gyvenimo sąlygos ir t.t. Ar taip vadinama „humanitarinė“ kryptis yra architektūros ateitis?

 

Sunku atskirti šiuos abu uždavinius. Dažnai pastatai, kurie projektuojami su tikslu padėti išspręsti vieną ar kitą socialinę, ekonominę problemą, virsta simboliais. Kaip pavyzdį galime paminėti daugelį modernistų pastatų, Franko Gehry’o suprojektuotą Guggenheimo muziejų Bilbao mieste Ispanijoje. Rodos, daugeliu atveju pastato virsmas „ikona“ priklauso ne nuo jo pačio kaip architektūros objekto, o nuo to, kaip žiniasklaida jį pristato, o publika interpretuoja.

Žemės drebėjimas ir cunamis Japonijoje sukėlė neapsakomai didelę katastrofą. Siekiant padėti žmonėms atkurti  gyvenamas sąlygas, architektai susibūrė ir kartu ieškojo sprendimų, kaip atstatyti labiausiai nuniokotas šalies teritorijas. Neseniai baigėme nedidelio pastato statybas Miyatojimos saloje. Nors tai tik dengta terasa ir virtuvėlė, tačiau pastatas salos gyventojams tarnauja kaip susibūrimo ir bendruomeniškumo puoselėjimo vieta.

 

Sakote, jog SANAA kūryba neparemta tradicinės japoniškos architektūros interpretacija. Kas Jums tuomet yra įkvėpimo šaltinis? Kaip suderinate neapibrėžtumą su originalumu ir išvengiate beveidžio universalumo?

 

Savo darbą visuomet pradedame nuo kruopštaus vietovės tyrinėjimo, stengiamės suprasti aplinkinio rajono ir vietinių gyventojų charakterius. Mūsų tikslas – kurti pastatus, kurie pratęstų miestą, kraštovaizdį ar pastatus, taip atskleisdami netikėtą vietovės potencialą ir įžiebtų rajone gyvybingumo. Kai kurie mūsų įkvėpimo šaltiniai, žinoma, yra architektūriniai, tačiau dažnai mus įkvepia žmonės ir tai, kaip natūraliai ir laisvai jie naudojasi erdvėmis.

 

Savo projektuose pastato ir išorės dermę kuriate skirtingomis formomis. Upės pastatas „Grace Farms“ (JAV) susilieja su gamta, Naujasis šiuolaikinio meno muziejus Niujorke (JAV), Zolvereino vadybos ir dizaino mokykla Esene (Vokietija) yra elegantiški, matomi ženklai, kompanijos „Rolex“ mokymo centre Lozanoje (Šveicarija) bei XXI šimtmečio šiuolaikinio meno muziejuje Kanadzavoje (Japonija) vidus ir išorė persilieja vienas į kitą, o pastato struktūra lengvai suvokiama iš išorės.

 

Pastato programa bei tai, kokia veikla jame bus vykdoma, dažnai nulemia ir jo ryšį su aplinka. Taip pat priklauso, ar pastatas turi centrą, ar jis yra įvairių veiklų kompleksas. „Grace Farms“ projekto programoje nebuvo apibrėžta jo pagrindinės paskirties, todėl pastatas tįsta lyg upė kraštovaizdyje, o žmonės skirtingose patalpose gali veikti taip, lyg jis būtų parkas. Panašiai suprojektuotas ir kompanijos „Rolex“ mokymo centras. Tuo tarpu meno galerijų Kanadzavoje ar Luvro muziejaus filialo Lense (Prancūzija) esmė yra kitokia. Čia akivaizdžiai atskirtos viešos ir daugiau apsaugos reikalaujančios zonos. Tačiau tokiais atvejais skirtingas pastato dalis į visumą jungiame permatomumu, taip sukurdami vizualinę vientisumo iliuziją.

 

Skaitmeninio bendravimo amžiuje, kai tiesioginio kontakto tarp žmonių vis mažėja, bendrumo ir bendruomeniškumo skatinimo klausimai tapo itin aktualūs. Ne mažiau svarbu ir individuali patirtis. Kaip savo architektūroje suderinate skirtingus žmogaus poreikius būti vienam ir būti kartu su kitais? Koks pastatas (ar viešoji erdvė) yra patraukli vieta, kurioje žmonės nori būti, veikti, ilsėtis ar bendrauti?

 

 

Žvelgiant į bet kokį gamtinį kraštovaizdį – pievą ar parką – akivaizdžiai matome, kaip žmonės gali būti kartu ir po vieną tuo pačiu metu. Parke nėra sienų, tačiau draugai formuoja grupeles, taip atsiskirdami ir sukurdami privatumo jausmą. Tai ir stengiamės užprogramuoti savo pastatuose. Pavyzdžiui, kompanijos „Rolex“ mokymo centras yra lyg didelis kambarys, tačiau „banguodamos“ jo grindys suformuoja kalveles ir slėnius, kurie atskiria vieną veiklos zoną nuo kitos.
Žmones dažnai vilioja vietos, kuriose jie gali patys nuspręsti, ką ir kaip veikti. Jei objekto architektūrinis veidas yra neapibrėžtas, kintantis, lankstus, žmonės jam suteikia tikros gyvybės.

 

Išnaša:
„Geras pastatas turi daug miesto bruožų, o patrauklus miestas yra tarsi nepertraukiamas kraštovaizdis, o ne atskirų daiktų kolekcija.“

 

Klausimus uždavė  Rūta Leitanaitė

Paskelbta: 2013.09.26

 

                                                                                                      xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

 

REMKO VAN BUREN: ŽMONĖS PRADEDA VERTINTI VANDENS TELKINIUS, KUOMET IMA JAIS NAUDOTIS

 

Waterstudio.NL tai vienintelis architektų biuras pasaulyje, projektuojantis išskirtinai tik statinius ant vandens ir tuo būdu sprendžiantis klimato kaitos ir urbanizacijos keliamas problemas. Įsikūrę ramaus priemiesčio ritmu gyvenančiame Rijswijk, visai ne ant vandens, o tipinio daugiabučio aukšte, šio biuro projektuotojai savo kūrinius pristato lygiai taip pat „žemiškai“ ir rodos nesureikšmindami savo netradicinio darbo metodo. Apie plaukiojančią architektūrą, kuri išgarsino Waterstudio.NL toli už Nyderlandų provincijos ribų, kalbamės su architektu Remko van Buren.

 

Kas jums yra tvari architektūra?
Reikia pasakyti, kad tvari architektūra paprastai suprantama kaip tam tikrų medžiagų panaudojimas, ir to pasekoje sukuriama nauja gyvenimo kokybė. Mes mąstome kiek kitaip ir į tvarumą žvelgiame kiek plačiau. Galvoju, kad tvarumas taip pat labai susijęs su lankstumu (angl. flexibility). Jis taip pat neatsiejamas nuo naujų statybos vietų paieškos, ir turi eiti koja kojon su socialiniais pokyčiai. Kaip pavyzdį galiu paminėti didžiulius administracinius pastatus Nyderlanduose – dauguma jų stovi pustuščiai. Kodėl taip yra? Architektūra yra lėtas procesas, miestų planavimas – dar lėtesnis, tačiau mūsų gyvenimas, socialiniai, klimato pokyčiai – itin greiti. Taigi mes įsitikinę, kad tvari architektūra turėtų spręsti šias problemas, tai reiškia, ieškoti saitų tarp šiuolaikinio žmogaus ir šiuolaikinės architektūros. Vanduo tam yra puiki priemonė – jis yra „lankstus“, jis gali veikti kaip potenciali statybos teritorija, jis yra įrankis infrastruktūrai vystyti. Watestudio.NL architektūra yra labiau panaši į mobilų produktą, nei į nepajudinamą betono luitą mieste. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų naujausių projektų vadinasi « City Apps ». Tau reikia futbolo stadiono Olimpiadai? Atsiplukdyk stadioną į savo miestą! O kai tau jo nebereikės – perplukdyk kitur. Tokiu būdu gali duoti tai ko žmonėms reikia būtent šiuo momentu. Tvarumas nėra vien tik materialus dalykas. Gali suprojektuoti labai tvarų pastatą, bet galų gale, jei jo funkcija tampa nebereikalinga -  turi jį nugriauti. Ir ką gi daryti su griuvėsiais, statybinėmis atliekomis?  Ar tai bus panašu į „tvarią architektūrą“?

 

Jeigu architektūra tampa produktu, koks vaidmuo tuomet tenka architektūros stiliui ir kontekstualumui?
Waterstudio.NL braižas - vienos linijos (angl. one line) architektūra. Ji yra labai lengvai perskaitoma, suprantama, atpažįstama, kaip produktas, kaip iPod, iPhone. Tu pamatai jį vieną kartą ir tu prisimeni. Toks mūsų prioritetas. Žinoma, architektūra turi būti kontekstuali, tačiau mūsų atveju statinio vieta, gali pasikeisti daugybę kartų. Siekiame kad architektūra nebūtų agresyvi, nebūtų „pareiškimas“. Kartais juokiamės (nors iš tikrųjų tai yra visai rimta) – Porche yra gražu viduryje dykumos, tačiau puikiai dera ir senamiestyje!

 

Kuo skiriasi namo ant vandens paviršiaus statybos procesas, nuo įprastinių namų projektavimo?
Pagrindinis skirtumas, ko gero, yra finansavimo klausimas – kaip žmogus nueis į banką ir sakys „Man reikia paskolos šiam plaukiojančiam daiktui“. Visada lengviau kai turime vyriausybės palaikymą – taip dažniausiai yra Azijoje - Indonezijoje, Kinijoje, Maldyvų salose. Kitas dalykas, tai pačių būsimųjų gyventojų ir naudotojų požiūris. Neslėpsiu – žmonės iš pat pradžių bijo. Jei dirbame tokiose teritorijose, kur siaučia uraganai, potvyniai, ar žemės drebėjimai, gyventojai rūpinasi kaip mes su tuo susidorosime. Pavyzdžiui, turėjome projektą Hainane, Kinijoje, teritorijoje kur nuolatos kyla potvyniai. Žmonės stato namus pakeltus ant 3 metrų aukščio polių, bet net tiek nėra užtektinai. Taigi mūsų sprendimas šioje vietoje yra „namai-amfibijos“, namai kurie iš tikrųjų plaukia, ir gali kilti kartu su vandens lygiu. Jeigu kalbant apie projektavimą – kiekvienoje teritorijoje yra atliekami tyrimai, iš kurių suformuojama ataskaita ( angl. nautical report). Be jos negalime pradėti. Surenkama visa informacija apie potvynius, vėjo greitį, bangų dydį per paskutinius 50 metų.

 

Kaip toli gali vystytis ant jūrų, upių, ežerų plūduriuojanti architektūra ir urbanistika?
Mes tikrai tikime tuo ką darome ir neabejojame vandens architektūros ateitimi.  Galiu pasakyti vieną pavyzdį. Įdomu tai, kad daugelis Europos miestų yra sukurti radialiniu principu – tai yra miesto centras viduryje, ir toliau miestas plečiasi į šonus. Savaime suprantama, teritorijos labai nutolusios nuo centro yra laikomos nepatraukliomis. Tačiau plėsdami miestus “į vandenis”, mes galime sukurti gerą gyvenimo kokybę miestų pakrasčiuose. Galimybės yra beribės – juk šalia plaukiojančių gyvenamųjų kvartalų galima kurti plaukiojančius parkus, sporto aikštynus. Daugelis nekilnojamojo turto vystytojų koncentruojasi ties aukštybiniais pastatais ir taip siekia didinti miestų tankumą. Mes sakome - galime naudoti vandenį kuris supa miestą! Šioje vietoje yra dar vienas dalykas - kai žmonės ima naudoti vandenį jie ima jį vertinti. Vandens užterštumas yra didelė problema visame pasaulyje. Turime projektą Džakartoje, Indonezijoje - per potvynį praeitą gruodį visas miestas buvo užlietas, ir vanduo negalėjo ištekėti, nes kanalai buvo užkišti šiukšlių. Tačiau kai imi naudoti vandenį gyvenimui, tu pradedi galvoti ką darai, juk nemesi šiukšlių savame kieme! Kuomet susiformuoja požiūris – atsiveria išties neribotos galimybės. Juk 70 procentų pasaulio yra vanduo, tai yra vienas didelis tinklas, kurį mes visi galime naudoti.

 

Kalbino Aistė Galaunytė

 

       xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

 

Į KAFe 2013 klausimus atsako Arūnas Gelūnas - dailininkas, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos ambasadorius prie UNESCO

 

1. Pakomentuokite, prašau, koks, Jūsų nuomone, bus architekturos vaidmuo XXI amžiuje:  būti išskirtiniu meno kūriniu, ar tapti plataus vartojimo preke?

 

A.G. Jei, pasitelkdami kultūros istorijos žinias, išskirtinius meno kūrinius labiau sietume su aristokratų sluoksnio (politinio, religinio) užsakymais, o plataus vartojimo prekes – su proletariatu ir „masine visuomene“, akivaizdu, kad 21 amžiuje pastarasis visuomenės segmentas visame pasaulyje tik plėsis, sykiu didindamas ir plataus vartojimo prekių rinką. Pakanka įvertinti dramatiškai išaugusius automobilių pardavimus turtėjančiose Kinijoje ar Indijoje, kad suvoktume, jog Vakarai jau šiandien nebėra vienintelis pasaulio regionas, kurį galima būtų sieti su „vartotojų visuomene“. Vartojimas gan sparčiai auga ir daugelyje Afrikos valstybių. Kadangi „stogo virš galvos“ poreikis yra viena iš labiausiai esminių žmogaus reikmių, kylančių iš fundamentalaus saugumo siekio, galima nesunkiai numanyti, jog asmeninių būstų rinka ir toliau sparčiai augs, žmonės nuolat jų norės vis tobulesnių. Ar šis „tobulumas“ reikš ir aukštesnius architektūrinės kokybės reikalavimus prognozuoti sunku. Visai galimas daiktas, jog į masiškumą ir greitą specialisto paruošimą orientuotos 21 a. švietimo sistemos nesugebės skirti pakankamai dėmesio estetiniam lavinimui ir architektūrinei edukacijai. Tai neišvengiamai reikš ir didesnę standartizaciją architektūros plotmėje. Atotrūkis tarp pačių turtingiausiųjų žemės piliečių ir „vidutiniokų“ vis dar parūpins „išskirtinių“ užsakymų, bet tai nebūtinai lems meno kūrinių gausėjimą, o gali pagausinti Floridos ar Kalifornijos milijardierių pamėgtų „pasakų rūmų“ skaičių. Savo įtaką toliau plės ir „ekraninė kultūra“, nulemianti žmogaus estetinių pojūčių „suplokštėjimą“, negebėjimą išskleisti vaizduotės trijose dimensijose. Kita vertus, išskirtiniu meniškumu pasižymintys visuomeniniai pastatai demokratinėse visuomenėse rasis taip pat sunkiai dėl vis didėjančių finansinio skaidrumo reikalavimų bei sunkumo pasiekti konsensusą estetiniais klausimais. Tad nors nekelia abejonių tai, jog architektūra 21 amžiuje išliks IR išskirtiniu meno kūriniu, IR plataus vartojimo preke, šiame amžiuje vykstantys socialiniai, politiniai, ekonominiai, technologiniai, psichologiniai, edukaciniai ir estetiniai pokyčiai gali nulemti architektūros meno kūrinių teritorijos sumažėjimą ir dramatišką architektūrinių plataus vartojimo prekių sferos išsiplėtimą. Baigdamas paprovokuosiu: ar plataus vartojimo prekės sietinos tik su menka kokybe ir žemesniu statusu? Pasaulyje pakanka pavyzdžių, kai tvarios plėtros reikalavimų paisančios kompanijos geba sukurti plačiai prieinamus architektūros ir interjero produktus, kurie pasižymi ir pakankamai aukšta estetine kokybe. Neseniai Lietuvoje duris atvėrusi IKEA nėra vienintelis pavyzdys. Meniškos, aplinkai draugiškos, bet ne tik turtingiesiems prieinamos architektūros kūrimo apraiškos darosi vis labiau juntamos.

 

2. Pakomentuokite kiek, Jūsų nuomone, išskirtiniai architektūros kūriniai atspindi šalių socio-ekonominę buklę, o galbūt tai tiesiog yra nepamatuotas ir brangus noras pasirodyti?

 

 

A.G. Situacija yra labai nevienoda demokratinėse valstybėse ir šalyse, kuriose valdo režimai ar politiniai klanai. Jei turtinga visuomenė ar turtingas žmogus gali leisti sau padovanoti viešumai išskirtinį architektūros kūrinį (pavyzdžiui, muziejų, biblioteką, šventyklą ar tiesiog gyvenamąjį namą) ir tokie statiniai darniai įsipina į urbanistinį audinį, tai neabejotinai tampa šalies ekonominės ar socialinės sveikatos bei pajėgumo paliudijimu. Kita vertus, jei skurstančios šalies diktatorius nori pasipuikuoti galia ir ima plėtoti gigantiško masto statybas tuomet, kai nėra patenkintos net elementariausios jo valdomos visuomenės reikmės, tai yra būtent “nepamatuotas ir brangus noras pasirodyti”. Iliustracijomis galėtų būti įdomios architektūros naujoji Vilniaus universiteto biblioteka ir tikras Aliaksandro Lukašenkos kūdikis, gigantomaniška Nacionalinė Baltarusijos biblioteka. Dauguma didžiųjų senovės architektūros paminklų, deja, priskirtini antrajai, “socialiai neteisingos kūrybos” kategorijai…

 

3. Išskirtiniai architektūros kūriniai dažnai yra vertinami kontroversiškai. Pakomentuokite, prašau, kiek visuomenė gali ir turi daryti įtaką tam, kad užgimtų vienoks ar kitoks architektūrinis kūrinys?

 

 

A.G. Kodėl nepradėjus šio komentaro nuo tikrai gerai pažįstamo pavyzdžio – Eifelio bokšto? Tiek šį objektą, tiek ir jo amžininkus – impresionistų tapybos darbus – lydėjo nepaliaujama ir radikali visuomenės kritika, tvirtinimai, jog tai akibrokštas geram skoniui ir jog šis objektas (-ai) neturintis (-ys) teisės būti. Eifelio bokštas išliko tik jo autoriaus nepaprastų derybininko sugebėjimų dėka ir šiandien tai – neabejotinas Paryžiaus pasididžiavimas ir miesto simbolis (kuris, beje, neša ir milžinišką ekonominę naudą). Jei būtų pasiduota daugumos įtakai, jo prancūzai būtų netekę daugiau nei pries šimtą metų… Šiandien bet kokio tikrai didelio masto, brangaus (valstybės lėšomis statomo) architektūros objekto atsiradimas neįsivaizduojamas be plačių diskusijų visuomenėje. Neatmestina prielaida, jog net geriausi architektūros ir urbanistikos žinovai negali iškart įvertinti visų naujo architektūros objekto atsiradimo ir būsimo įsipynimo į miesto audinį aspektų, ir todėl tokios diskusijos yra tikrai naudingos visiems – kūrėjus praturtina naujomis įžvalgomis, o visuomenę – galimybe pasijusti pilnateisiais piliečiais, sprendžiančiais savo pačių likimą, bei proga patobulinti savo analitines bei viešojo kalbėjimo kompetencijas. Šitaip tampa aiškesnė ir visuomenėje veikiančių politinių bei estetinių jėgų pusiausvyra, paaiškėja, kokios nuotaikos ar įsitikinimai dominuoja. Vis dėlto, mano įsitikinimu, dėl naujų ir inovatyvių pastatų negali būti referendumo tipo sprendimų, kai sprendžia grynai aritmetinė dauguma – finansinius konkretaus projekto išteklius valdantis ir sprendimo galią turintis politinis-kultūrinis elitas turi teisę ir į “Eifelio” tipo ryžtingą sprendimą (prancūzų politikų sėkmingai taikytus ir vėliau: Pompidou centras bei Luvro piramidė atsirado būtent tokiu “šokiruojančio inkliuzo” būdu) – dažnai savo politinės ateities sąskaita. Beje, neretai įvyksta jėgų pusiausvyros inversija – projektinių pasiūlymų fazėje intensyviai keiktas objektas po realizavimo įgyja būrį šalininkų, kurių euforiškos liaupsės iškart nustelbia kritikų balsus. Lietuvoje taip atsitiko su Gedimino prospekto ir Katedros aikštės rekonstrukcijos projektu, bet kontroversiškoji “Krantinės arka” tebėra įnirtingai kritikuojama kaip ir anksčiau.

 

 

4. Pakomentuokite kaip, Jūsų manymu, žmonės suvokia nūdienos architektūrą – tai natūrali  ir išliekamąją vertę turinti žmonijos kultūros tąsa, o gal tai vertinama kaip vienadienis verslo projektas, niekada neprilygsiantis gotikos, renesanso ar baroko architektūros pasiekimams?

 

 

A.G. Lengviausia būtų atsakyti, jog “žmonės” nūdienos architektūrą vertina ir pirmuoju, ir antruoju būdu. Mat pernelyg plati yra “žmonių” sąvoka. Lietuvos situacija yra specifinė dėl to, jog dar labai didelės įtakos turi balsas tų kartų, kurios užaugo negalėdamos daryti absoliučiai jokio poveikio viešosios erdvės (sykiu – ir architektūrinės) formavimui. Natūralu, kad šiai visuomenės daliai (su retomis maloniomis išimtimis) bet kokie šiandieninės architektūros objektai kelia nepasitikėjimą ir instinktyvų pasipriešinimo jausmą – bet kas, kas vieša, yra “ne sava”. Tuo tarpu žilos senovės architektūra, pastatyta iki sovietinės okupacijos, priimama kaip besąlygiškai pozityvus sakralios praeities ženklas. Toks supriešinimas yra dirbtinis, bet nieko čia nepadarysi – skaudi patirtis palieka gilius randus. Brutalus sovietinis sprendimų priėmimo būdas smarkiai iškreipė kultūros tęstinumo pojūtį, tad dabar viešosios erdvės formavimą priimti kaip “savą” veiksmą reikia nemenkų dvasinių pastangų. Kita priežastis yra ta, kad šalia mūsų gatvėmis vaikštantys mūsų amžininkai architektai yra žymiai pažeidžiamesni kritikai nei žiloje senovėje karalių ir didikų užsakymu kūrę italai ar vokiečiai. Tikroji architektūros kūrinio vertė dažnai išryškėja tik praėjus tam tikram laikui. Pasitaiko ir išimčių. Tokia neabejotinai laikytini Elenos Nijolės Bučiūtės suprojektuoti Nacionalinio Operos ir baleto teatro rūmai (1974 m.), palankaus visuomenės ir specialistų vertinimo sulaukę sovietmečiu ir jo nepraradę Nepriklausomybės laikotarpiu. Kita vertus, tikras iššūkis yra tiesiogiai su verslu ir komercine nauda siejami pastatai – viešbučiai, biurų pastatai. Postsovietinėje visuomenėje vis dar gajus negatyvus verslininko vaizdinys kliudo pažvelgti į šiuos statinius iš pozityvios, grynai architektūrinės-estetinės pusės. Lygaus su senovės architektūra statuso šiandieninė architektūra negali tikėtis ir dėl visiškai pakitusio paties visuomenės dalyvių vaidmenų pasiskirstymo. Ar galite įsivaizduoti 17 amžiaus prancūzų amatininką, kritikuojantį Liudviką XIV-jį už pernelyg didelį išlaidavimą statant Versalio rūmus? Tuo tarpu XXI-jo amžiaus Lietuvoje Valdovų rūmų atkūrimo projektą mielai kritikuoja visi – nuo šlavėjo iki ministro.                                                                                                                                                   Priduriant pavyzdį iš valstybės, kurioje istorinio tęstinumo pojūtis niekuomet nebuvo pažeistas, - jau minėtosios Prancūzijos, galima pamatyti, kaip šiuolaikinė architektūra tampa natūralia istorinės architektūros tąsa – garsioji šiuolaikinė Defanso arka (Arche de la Défense) pastatyta būtent ant tos pačios urbanistinės ašies kaip ir Triumfo Arka (Arc de triomphe de l'Étoile) bei Luvro teritorijoje esanti Karuselės Triumfo arka (Arc de triomphe du Carrousel). Šitaip kelios epochos prasmingai susiejamos į darnią visumą.                                                                                                                                                                                               
 

 

 

Paskelbta: G.Balčytis 2013.08.21

 

                           xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

 

 

ALGIRDAS KAUŠPĖDAS

 

Į KAFe 2013 klausimus atsako Algirdas Kaušpėdas – architektas, roko grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas, daugumos tekstų ir kai kurių kūrinių muzikos autorius, vienas Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių, Vilniaus miesto garbės pilietis. 

 

1. Pakomentuokite, prašau, koks, Jūsų nuomone, bus architektūros vaidmuo XXI amžiuje:  būti išskirtiniu meno kūriniu, ar tapti plataus vartojimo preke?

 

A.K.: XXI amžiuje architektūra artės prie žmogaus ir gamtos. Stiprės pastatų sinergija ir integralumas. Architektūra bus kontekstualesnė, adaptyvesnė. Tai reiškia, kad pastatai išaugs iš aplinkos ir draugaus su aplinka. Architektūroje gausės industrinių statybos metodų primenančių automobilių gamybą. Toliau augs visuomenės atomizacijos tendencija. Būstai mažės ir individualės - daugumoje bus skirti asmeniniam naudojimui.
Tačiau plėtosis ne tik industrinis, kokybiškas pastatų-mašinų konvejeris, bet ir naujų technologijų pagimdyta tapatybės ir įvairovės vaivorykštė. Pasaulyje daugės saviraiškos galimybių. Meninė kūryba taps viena iš galingiausių industrijų. Sąmonėjantis pasaulis vertins autentiškumą ir darną vienu metu. Gyvenimo vertybėmis besiremianti kūryba bus pasiekiama daugeliui ir daugelio palaikoma. Autentiški žmonės kurs autentišką architektūrą ir ši architektūra atitiks aukščiausius vartojimo standartus. Taigi, palaipsniui į XXi amžiaus pabaigą išnyks architektūros, kaip prekės ir meno kūrinio antagonizmas.

 

 

2. Pakomentuokite kiek, Jūsų nuomone, išskirtiniai architektūros kūriniai atspindi šalių socio-ekonominę buklę, o galbūt tai tiesiog yra nepamatuotas ir brangus noras pasirodyti?

 

 

A.K.: Norim mes ar ne - aplinka be mūsų leidimo byloja mūsų šalies socio-ekonominę būklę. Architektūrinė aplinka sako visą tiesą - kas mes, ko pasiekėme, kokios mūsų piktžaizdės. Tačiau žmogaus įgimtas tapatybės poreikis nėra vien primityvus noras pasirodyti ar parodyti tai ko nėra (sumeluota forma bandyti komunikuoti neegzistuojantį turinį). Žmogus nenori būti homogeniškos masės lašu - jis trokšta tapti savimi.
Per architektūrą galima žengti svarbų žingsnį asmeninės tapatybės link, link savęs. Valstybės, regionai, miestai ir miesteliai ieškos būdų sustiprinti savo konkurencingumą. Tai geriausiai pasiekiama demonstruojant savo išskirtinumą, originalumą. Todėl noras parodyti ir pasirodyti niekur neišnyks ir , atsiradus daugiau žaidėjų , tik stiprės.

 

3. Išskirtiniai architektūros kūriniai dažnai yra vertinami kontroversiškai. Pakomentuokite, prašau, kiek visuomenė gali ir turi daryti įtakos tam, kad užgimtų vienoks ar kitoks architektūrinis kūrinys?

 

 

A.K.: Tvarumas gyvas ir stiprus įvairove. Todėl nuomonės, vertinimai visada bus konrtaversiški, ką besukurtum. Tai normalu. Priešingai, jei to near, turime susirūpinti ar  visuomenė neserga, ar mums negręsia koks nors naujas fašizmas.
Manau, kad ne visuomenė turi daryti įtaka kūrėjui, o kūrėjas visuomenei. Visuomenė niekada nesukondensuos aiškaus socialinio užsakymo. Rezultatas jei ir bus, tai bus apgailėtinai banalus. Tačiau tai nereiškia, kad kūrėjas turi būti oportunistas. Kūrėjo pareiga stebėti ir analizuoti visuomenę, procesus ir tendencijas. Kūrėjas turi drįsti spręsti uždavinius savarankiškai, turi imtis asmeninės atsakomybės už visuomenės rytojų.

 

4. Pakomentuokite kaip, Jūsų manymu, žmonės suvokia nūdienos architektūrą – tai natūrali  ir išliekamąją vertę turinti žmonijos kultūros tąsa, o gal tai vertinama kaip vienadienis verslo projektas, niekada neprilygsiantis gotikos, renesanso ar baroko architektūros pasiekimams?

 

 

A.K.: Neverta nieko pernelyg sureikšminti. Jei kaupsime į savo spintas visus drabužius, kurios gyvenime esame nešioję - vieną dieną rasime, kad nebėra kur gyventi. Taip ir su architektūra. Jos gyvenimas yra cikliškas. Zmonės suvokia architekturą kaip drabužius. Tik keli drabužiai per žmogaus gyvenimą nusipelno buti issaugoti ir  perduoti palikuonims. Mus pasiekę gotikiniai pastatai tesudaro menkutę mūsų aplinkos dalį. Taigi, neplanuokim, kad viską ką pastatysim šiandien turi išlikti amžiams. Išliks tik ikonos.
 

 

Paskelbta: G.Balčytis 2013.07.25

 

                           xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

 

 

 

LEONIDAS DONSKIS

 

Į KAFe 2013 klausimus atsako Leonidas Donskis – Europos parlamento narys, filosofas, idėjų istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, pastaraisiais metais publikavęs ypač ryškių šiuolaikinio gyvenimo analizės darbų, daugybės Lietuvoje ir garsiausiose pasaulio leidyklose išleistų originalių ir verstinių knygų autorius, eseistas, viešasis intelektualas.

 

1. Pakomentuokite, prašau, koks, Jūsų nuomone, bus architektūros vaidmuo XXI amžiuje:  būti išskirtiniu meno kūriniu, ar tapti plataus vartojimo preke?

 

L.D. : kaip ir anksčiau, architektūra bus ir viena, ir kita. Ji bus ir miesto kūnas, ir jo kolektyvinė regimoji atmintis, ir meno kūriniai, ir plataus vartojimo prekės. Aš tikėčiausi naujos estetizmo bangos, nes ekologizmas savo padarys - hi-tech ir kaimo sąjunga vis stipriau reikšis ir mieste, kuriame formuosis kažkas panašaus į kaimus. Juose persipins gamta, upės, jūra, moderni architektūra ir menai. Akademiniai, menininkų, įvairių sričių profesionalų kaimai mieste - kaip Soho, Greenwich village ir panašiai - nutrins paskutines ribas tarp didmiesčio ir kaimo, centro ir periferijos, pramonės ir estetizmo, architektūros meniškumo ir jos plataus vartojimo sferų.   

 

2. Pakomentuokite kiek, Jūsų nuomone, išskirtiniai architektūros kūriniai atspindi šalių socioekonominę buklę, o galbūt tai tiesiog yra nepamatuotas ir brangus noras pasirodyti?

 

L.D.: Neretai brangi ir prestižinė konstrukcija siunčia žinią pasauliui apie miesto turtingumą ir ambicijas - kaip pačios įspūdingiausios katedros ir bažnyčios viduramžiais ar naujosios komercinės šventovės - dangoraižiai XX ir XXI amžiais. Panašiai Flandrijos miestai baroko epochoje didžiavosi Rubenso darbais bažnyčiose. Architektūra - civilizacinės būsenos, turtingumo, vizijos ir svajonės turėjimo žinia ir sykiu instrumentas. Kita vertus, būdama tiesiogiai priklausoma nuo visuomenės ekonominio pajėgumo, perkamosios galios, turtingumo, skonio, technologijų lygio, architektūra tampa žmogaus pasaulio regimąja istorija ir sykiu vizualine galios išraiška. Taip buvo visada, tad nemanau, kad šios architektūros galios ir funkcijos išnyktų.

 

3. Išskirtiniai architektūros kūriniai dažnai yra vertinami kontroversiškai. Pakomentuokite, prašau, kiek visuomenė gali ir turi daryti įtaką tam, kad užgimtų vienoks ar kitoks architektūrinis kūrinys?

 

L.D.: Gali, ir nemenku mastu. Architektas provokuoja, prisitaiko, veda, stebina, bet jis visada atsižvelgia į estetinius poreikius ir atpažinimo galią, kuria pasitiki savo vartotojų ir kultūrinės aplinkos tarpe. Architektūra sugeria savojo laiko nuotaikas, kontroversijas, debatus, tiesas ir klystkelius. Viena aišku - architektas negali palikti žmonių abejingų. Ar tai vyksta su pliuso, ar su minuso ženklu, priklauso nuo individualios kūrėjo situacijos ir nuo visuomenės būklės. Prabanga, netikėti sprendimai ir iššūkiai erzina per krizes, bet pakilimų laikotarpiais visuomenę jie gaivina ir įkvepia.

 

4. Pakomentuokite kaip, Jūsų manymu, žmonės suvokia nūdienos architektūrą – tai natūrali  ir išliekamąją vertę turinti žmonijos kultūros tąsa, o gal tai vertinama kaip vienadienis verslo projektas, niekada neprilygsiantis gotikos, renesanso ar baroko architektūros pasiekimams?

 

L.D.: Architektūra turi didžiausią vizualinę galią iš visų menų liudyti visą civilizacinę visuomenės ir žmonijos būklę - ekonomikos, technologijų, skonio, minties, vaizduotės, politinio jautrumo. Todėl architektūra veikiausiai buvo ir bus verslus ir ekonomiškai manevringas aukštasis menas, kuris turės šansų būti tiek pat didingas, koks jis buvo gotikos ir renesanso laikais. Vis dėlto Antoni Gaudi ir Frankas Lloydas Wrightas įrodė, kad nūdienos architektūra gali būti verta Filippo Brunelleschio laikų Florencijos kiemelių ar Leono Battistos Alberti Santa Maria Novella bažnyčios. Jų tiesiog negalima mechaniškai lyginti - formos ne tos, jautrumai ne tie, religinis jausmas ar kosmologija neatpažįstamai pakitę. Bet vis dėlto aš tikiu nūdienos architektūros galia mus nustebinti ir sužavėti.   

 

 

Paskelbta: G.Balčytis 2013.06.30
 

PARTNERS SPONSORS